Namaste, bičiuliai, reiškia „pagarbus nusilenkimas jums“. Taip jus sutiktų Indijoje, sudėję delnus prieš krūtinę arba aukščiau.

Taip sutinkame vienas kitą ir jogai, išreikšdami pagarbą tam, kas prieš juos, nulenkdami galvą prieš kiekviename žmoguje esantį „Dieviškumą“. Šis gestas taip pat yra ir budizmo beikitose tradicijose.

Atsigręžkime į istoriją, senovinius raštus ir indų kultūrą, kad detaliai sužinotume apie tokį paprastą ir kasdienį, tačiau tuo pat metu gilų – dvasinį gestą.

Ką reiškia „Namaste“?

Namaste – tai ypatingas sudėtų rankų ženklas, žaidžiantis svarbią rolę kiekvienam Indijos, Nepalo, Himalajų gyventojui ir daugeliui kitų.

Kas žino, galimai, Namaste gerokai senesnis už indų kultūrą, tiek jis natūralus kiekvienam žmogui. Panašus gestas naudojamas ir kitose šalyse. Skirtumai tame, kad vakarų žmogus kreipiasi panašiu būdu tik į Dievą, nepriimdamas kiekvieno žmogaus kaip Dieviškojo pasireiškimo Žemėje. Rytuose Dievui išreiškia pagarbą kiekvienoje būtybėje, pripažinę Dieviškosios būtybės vienybę žmoguje.

Rusioje gestas buvo panašus pagal prasmę – pasveikinimo metu atlikdavo nusilenkimą iki žemės, pridėję kitą ranką prie širdies, išreikšdami pagarbą, pripažinimą, gilų pagerbimą. Matomai, mūsų protėviai žiūrėjo giliau į esmę ir buvo išmintingesni.

„Namaste“: vertimas

„Namaste“ iš sanskrito verčiamas kaip „nusilenkimas tau“, nes žodis „namah“ reiškia „nusilenkimas“, o „te“ – „tau“. Reiškia, mes lenkiamės su pagarba ir pasiruošimu atsiverti ir tarnauti žmogui, kurį sutinkame.

Tačiau yra dar viena reikšmė, kuri taip pat ne mažiau svarbi: žodį „na-mas“ galima perversti iš sanskrito kaip „ne mano“. Tokioje interpretacijoje gestą „Namaste“ mes suprantame kaip pasiruošimą dalintis viskuo, kas reikia žmogui – dovanoti, atiduoti, pripažįstant, kad pasaulis „ne mano“, viskas vienis.

Taip pat mes matome analogiškus vieno šaknies žodžius ir kitose pasaulio kalbose. Žodis „nehman“ ir „neman“ vokiškai, „nemus“ lotyniškai, „niman“ senovės saksų, kas visose kalbose reiškia „pagarba“, „pagerbimas“.

Kas yra „Namaste“?

Namaste yra tradicinis pasveikinimas sudedant delnus prieš krūtine, kaklo centro (višudha čakros) lygyje, tarp antakių arba virš galvos. Priklausomai nuo to, ką mes sveikiname, keisis ir rankų padėtis.

Jeigu prieš jus lygus jums arba žemiau, pagal statusą, mes dedame delnus krūtinės lygyje. Jeigu žmogus aukščiau mūsų pagal statusą, Mokytojas, jūsų gerbiama asmenybę, pagyvenęs žmogus – Namaste dedamas lygyje tarp antakių (adžna čakra).

Kai mes reiškiame pagarbą Dievams, Guru, Tathagatoms – delnus pakeliame virš galvos, nukreipdami savo dėmesį, sąmone ir koncentraciją į viršų. Nusilenkdami ne tik širdimi, kūnu ir protu, tačiau ir visa būtimi, kuri išeina iš šių suvokimų rėmų.

Mes sutinkame kiekvieną, nepriklausomai nuo lyties, rasės, statuso, amžiaus. Kiekvieno viduje yra „Dieviškoji“ dalelytė. Mūsų ketinimas toks „Dieviškoji pradžia manyje nuolankiai lenkiasi prieš Dieviškumą tavyje“. Tokiu būdu sutikdami (sveikindami) kiekvieną žmogų, mes kreipiamės į Dievą, savo būtimi prisiliesdami su Amžinybe ir Absoliutu.

Iš čia seka, kad kasdienis „Namaste“ gestas eina gerokai toliau už materialų lygį. Jis yra kaip tam tikras bendravimo su Dievu ritualas, dvasinis atsivėrimas ir energetinė praktika. Mūsų rankomis praeina energetiniai kanalai, mes galime energiją išvesti per delnų centrą, o galime sukaupti rankose. Jeigu mes sujungiame delnus, mes užveriame energetinį ratą (galima papildomai užverti kojų kanalus, sėdus sukryžiuotomis kojomis), kad prisipildyti energija, harmonizuoti ją ir sumažinti energijos išleidimo riziką, o taip pat neleisti nedėkingai energijai (mūsų atžvilgiu) įeiti į mūsų energetinę erdvę.

Daugeliui jau ne paslaptis, kad bendraujant su žmonėmis įvyksta tam tikri energijų mainai. Mes galime tai pajausti vėliau, pastebėję pas save jo mintis, norus, motyvacijas ir būseną. Šie mainai didėja kūno prisilietimų metu.

Indai, kurių kultūros pagrindas senoviniai raštai, šioje vietoje išmintingesni. Jie neapsikabinėja, nebučiuoja į žandus ir nesisveikina duodami ranką, jie nuolankiai nulenkia galvą ir sujungia delnus prie širdies. Tuo pačiu išreiškia didesnė pagarbą, tačiau neperžengia asmeninės žmogaus erdvės, nesiliečia prie jo ir nesikeičia energija.

Jeigu meditacijos praktikos metu mes kurį laiką pasėdėsime su sukryžiuotomis kojomis ir sudėtais delnais, būtinai pajausime, kaip mūsų dėmesys ir susitelkimas pereina nuo išorinių objektų savo viduje, energija kaupiasi ir ramiai teka viduje ratu, pripildydami visas mūsų ląsteles, nuramindami kūną ir protą. Sujungus kairį ir dešinį delną, mes sujungiame energijas, kurios juda dešine ir kaire kūno pusėmis, susijusiomis su kanalais Ida ir Pingala, harmonizuodami ir derindami jų balansą su vidine energija.

Kai kasdienis gestas „Namaste“ jums tampa įpročiu, tai nepastebimai tampa pastovia trumpalaike meditacija ir harmonizavimo praktika.

Tai leis mums suderinti ryšį su savo aukštuoju „Aš „ir jausti pasaulį subtiliau“.

Jogoje yra šį ženklą atitinkanti mudra pavadinimu „Andžali mudra“. „Andžali“ iš sanskrito verčiamas kaip „Nusilenkimas“, „pasilenkimas arba „malda“. O „mudra“ reiškia „ženklas“ arba „žymė“. Interpretuoti mudros pavadinimą mes galime kaip sudėtais delnais pagarbos ženklą arba kaip pasiruošimą maldai.

Čia mes grįžtame prie klausimo apie tai, kodėl sutikdami įprastą žmogų mes lenkiame galvą, pasiruošę maldai? Todėl, kad mes su juo esame vieniai ir mes esame Dievas.

Be to, šiuo gestu išreikšdami savo pripažinimą, nuolankumą ir kuklumą, mes darome teigiamą įtaką savo EGO, ramindami savo pasididžiavimą. O prisirišimas prie EGO labai trukdo žmonėms matyti tikrą dalykų padėtį pasaulyje ir savo vietą jame. Tai ypatingai jaučiasi pradedant užsiiminėti joga.

Kai mes nuolankiai lenkiamės prieš Dieviškumo dalelyte, sveikindami žmogų gestu „Namaste“, tam tikras siūlas sujungia mus pačius su Dievu ir savo pirmaprade amžina būtybe. Mes išsilaisviname iš dualumo iliuzijos, kas daro mus labiau atvirus ir atjaučiančius, išeina priešiškumas ir egoizmas, ateina kiekvieno suvokimas ir žmonių priėmimas tokių, kokiais jie yra.

Tai padarys mus ramesnius, teigiamesnius ir išmintingesnius. Kas tuo atveju dėkingai atsiliepia ir fizinei sveikatai. Todėl, kad mūsų energetika ir psichika tiesiogiai daro įtaką ir materialiam kūnui.

Vakarų žmogus gali pasąmoningai matyti šį gestą, kaip kažką svetimo, tolimo, netgi religinio. Šalia krūtinės sudėti delnai mums asocijuojasi su Rytais, joga, Indija, tačiau niekaip ne su mūsų religijomis. Vakarų žmogus iš karto įsivaizduoja save tam tikra prasme tarp palaimintų jogų, budistų, induistinių Dievybių ir galvoja, kad pas mus nėra su juo nieko bendro. Jokiu būdu. Viskas, kas čia parašyta, liečia kiekvieną Žemės gyventoją ir šis gražus gestas nepastebimai pas mus pačius susideda kalbant iš visos širdies, nuoširdaus susižavėjimo tuo, kas pamatyta – tada, kai kažkas paliečia mūsų širdį.

Pabaigai norisi pasakyti, kad „Namaste“ – tai ne tik ženklas, tai slaptas dvasinis simbolis. Mes jau nesužinosime, kada jis pasirodė, tačiau vieną galima pasakyti tiksliai – žmonės, kurie jį sugalvojo, sukūrė arba sužinojo iš Dievo, buvo didingi senovės išminčiai. O šis ženklas – viena iš galingiausių Žemės planetos mudrų.

Kviečiame dažniau kreiptis į savo širdis, į savo Dieviškąją esybę išreiškiant tikrą pagarbą ir nuolankumą. Kviečiame visiems žmonėms, dovanoti gėrį ir šypseną, naudojant šį nuostabų ženklą. Tai leis mums pamatyti pasaulį iš tiesų tobulą, kas truputį atvers Dieviškojo žaidimo šydą.

Straipsnio autorė: Irina Sevostjanova, originalus straipsnis skelbtas tinklapyje oum.ru , vertimu draugiškai pasidalino svetainė hathajoga.lt