Sykį vienas ūkininkas pastebėjo, kad pametė daržinėj, šieno kupetoj, savo laikrodį. Nežiūrint į tai, kad jis neturėjo ypatingos vertės ir jo kaina buvo menka, laikrodis buvo brangus ūkininkui kaip mylimo žmogaus dovana.
Po ilgų nerezultatyvių paieškų skersai ir išilgai daržinės, jis pasidavė. Jėgų jau nebuvo. Pamatęs netoliese žaidžiančius berniukus, jis nusprendė kreiptis į juos pagalbos ir pažadėjo apdovanoti tą, kuris suras šiene jo laikrodį.
Tai išgirdę, berniukai ryžtingai nulėkė prie daržinės, išlandžiojo visą kupetą nuo viršaus iki apačios, bet laikrodžio taip ir nesurado. Ir tuo metu, kai ūkininkas jau ruošėsi mesti visus bandymus atrasti laikrodį, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė suteikti jam šansą. Ūkininkas, pažiūrėjęs į jį, pagalvojo, o kodėl gi ir ne, juolab, kad vaikas atrodė ganėtinai nuoširdus. Todėl ūkininkas įleido berniuką į daržinę.
Koks gi buvo jo nustebimas, kai po kurio laiko berniukas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankose. Ūkininkas, užlietas džiaugsmo, su smalsumu paklausė, kaip gi jam pavyko tai, kame kiti berniukai patyrė nesėkmę. Berniukas atsakė: „Aš nieko nedariau. Aš tiesiog sėdėjau ant grindų ir klausiausi. Tyloje aš išgirdau jų tiksėjimą, priėjau garso kryptimi ir radau jį“.
Moralas: ramus, neįaudrintas protas gali mąstyti geriau, nei sujaudintas ir įaudrintas. Suteikite savo protui keletą minučių tylos per dieną, ir pamatysite, kaip greitai jis jums padės išeiti į norimą gyvenimo kelią! O siela pati visada žino, ką jai daryti, kad pagytų.