Kartais aš galvoju, kad kai mes nukeliausime į dangų, Dievas būtinai prieis prie kiekvieno ir paklaus:
– Na, kaip?
– Kas, kaip? Nusidėjęs, Viešpatie…pasigailėk… Pradėsiu aš…
O jis pertrauks mane ir pasakys:
– Taip, tai aš ir taip žinau. Stebėjau tave… O kaip tau Žemė?
– Emm… Apie ka tu, Viešpatie?
– Na, aš kūriau Žemę 6 dienas ir viską, kas joje. Kaip ji tau? Patiko?
Matei kokias aš žuvis Raudonojoje jūroje sugalvojau?
O mano ugnikalniai? Puikūs, tiesa?
O džiunglės! Džiungles matei???
Klausyk, o kiek aš laiko kriokliams skyriau, kad tu žinotum!!!
O banginis!!!! О!!! Kad tu žinotum, aš jį tokį galingą sukūriau!!! Tu juk matei banginius, tiesa?
Na, pasakok… kas tau labiausiai patiko?
O aš labai bijau, kad stovėsiu, mirksėsiu akimis ir sakysiu…
– Na, pas mane… tiesiog laiko nebuvo… aš čia… dirbau daug… tada šeima… vaikai… metinės ataskaitos… tada kreditas namui… automobliui… bet aš norėjau, tikrai Viešpatie, sąžiningai, norėjau! Nusidėjęs, pasigailėk, Viešpatie!
– Taip, ne nusidėjęs, o kvailas! – pasakys Jis. – Antros gi galimybės pažiūrėti į ją gali ir nebūti!
Ech…gerai…paduok Petrai Gyvenimo Knygą… kas ten pas jį?
