Žmogaus egzistencija kūne prasideda pirmuoju įkvėpimu gimus ir baigiasi paskutiniuoju atodūsiu, kuomet žmogus palieka šį pasaulį. Kvėpavimas – tai procesas lydintis mus visą gyvenimą. Jis mumyse vyksta automatiškai kaip ir kitose gyvybės rūšyse (šuniukuose, kačiukuose, jūrų kiaulytėse ir pan.) mums patiems net nesusimąsčius, kūnas tarsi pats įkvėpia ir iškvėpia. Tačiau žmogus, skirtingai nei gyvūnai, kvėpavimo funkciją gali valdyti sąmoningai. Reiškia, verta pasigilinti į šį procesą.
Kvėpavimo mokslas per tūkstančius metų buvo ypač giliai ištyrinėtas Indijoje. Ten gyvenantys jogai užsiiminėdavo kvėpavimo praktikomis ne tik sveikatai palaikyti, kūnui gydyti, bet ir mąstymo aiškumui įgyti.
Mūsų dienomis yra paplitusios įvairios kvėpavimo technikos, kurios veikia atstatančiai, gydančiai, harmonizuojančiai. Tai rebefingas, hatha joga, kurios fiziniai pratimai yra derinami su kvėpavimu taip pat pranajama ir pan. Juos visus išstudijuoti prireiktų daugybės metų. Tačiau šiame straipsnyje rasite keletą paprastų praktikų ir patarimų, kuriuos galėsite nesunkiai pritaikyti kasdienybėje. Tinkamai kvėpuodami, aprūpinsite kūną reikalingomis medžiagomis ir elementais, o tai suteiks Jums geresnę sveikatą, aiškesnį mąstymo procesą, daugiau energijos.
Kvėpavimo vaidmuo
Nors plaučiai tiesiogiai nekontaktuoja su kiekvienu mūsų kūno organu, tačiau per kraują jie yra glaudžiai susiję su kiekviena kūno ląstele. Kraujas plaučiuose prisisotina reikalingų medžiagų ir išnešioja jas po visą kūną. Taip pat kraujas per plaučius pašalina nereikalingus elementus. Kvėpuodami mes aprūpiname savo organizmą deguonimi. Įkvėpdami mes pasisaviname iš oro deguonį, o iškvėpiame jo pašalinį produktą, mums nereikalingą anglies dvideginį. Be deguonies ląstelės nustoja funkcionuoti ir žūsta. Jautriausios deguonies stygiui yra smegenų ląstelės. Be maisto žmogus gali išgyventi daug dienų, be vandens šiek tiek mažiau, o be oro jau ir kelios minutės gali tapti pražūtingos. Sakysite, o kodėl svarbu išmokti tinkamai kvėpuoti, jei ir paprastai kvėpuojant mes vis tiek gyvename, veikiame? Ogi jūs net nepastebite, kad jūsų organizmo ląstelės nuolat patiria deguonies badą, mąstymo procesas ne toks aiškus, mažiau energijos, tik jūs prie to pripratę, susigyvenę, todėl ir nepastebite skirtumo. Jeigu iš tikrųjų pajustumėte kvėpavimo galią, taptumėte nuosekliais kvėpavimo praktikais ir savo dienotvarkėje tikrai rastumėte bent 10 minučių kvėpavimo pratimams.
Kaip reikėtų kvėpuoti?
Kvėpavimo ritmas ir gilumas priklauso nuo mūsų emocinės būsenos. Kai mus apima pyktis, baimė, susijaudiname, kvėpavimas tampa greitas, negilus ir netolygus, kartais net pradedame dusti. Toks sutrikęs kvėpavimas kenkia sveikam organizmo funkcionavimui. Psichologai stresinėse situacijose pataria stengtis susigražinti ramų ir gilų kvėpavimą. Iš tiesų, tie, kurie kvėpuoja giliai ir lėtai, tinkamai pamaitina savo organus ir smegenis, o tie, kurie kvėpuoja paviršutiniškai, vaizdžiai tariant, tiesiog palaiko savo kūno gyvybę, bet beveik negauna tikrosios kvėpavimo naudos.
Tinkamai kvėpuoti moka maži vaikai, jie kvėpuoja pilvu, giliai. Tačiau kai suauga ir jie dažniausiai praranda šį gebėjimą, todėl tenka mokytis to iš naujo. Mūsų drabužių stilius, visuomenės požiūris į tai, koks turėtų būti pilvukas, stresai – visa tai sutrikdo natūralų kvėpavimą. Moterys norėdamos atrodyti lieknesnės įpranta kvėpuoti plaučių viršutine dalimi, negiliai. O dažnai ir aptempti rūbai trukdo pilnai įkvėpti. Vėliau, pirmą kartą pabandžius įkvėpti pilnais plaučiais, galime pajusti skausmą arba pastebėti, kad sulinkęs stuburas ar užsilenkę pečiai trukdo giliai įkvėpti. Bet nenusiminkime, pastangos niekada nebūna bevaisės. Taisyklingas kvėpavimas gali net padėti atstatyti taisyklingą kūno laikyseną.
Mūsų planetoje visa, kas gyva, kvėpuoja, o jei kvėpuoti nustoja – miršta. Tam, kad kvėpuotų, gyviems organizmams nebūtini plaučiai. Medžiai kvėpuoja per lapus, kaip ir kiti augalai ir pan. Kvėpuoti reikia išmokti kuo lėčiau ir giliau. Greitas kvėpavimas nėra tinkamas, nes oras nespėja prasiskverbti giliau į plaučius ir juos užpildyti, plaučiai nepilnai išsiplečia. Reikia kvėpuoti giliai ir lėtai. Įkvėpti po to akimirksniui sulaikyti orą ir ramiai iškvėpti. Kodėl reikia sulaikyti orą? Nes kvėpavimas tai procesas labai panašus į valgymą. Pirmiausia maistą suvalgome, tada organizmas jį virškina, o galiausiai pasišalina tai, kas nereikalinga. Taip pat yra ir su kvėpavimu. Su oru įkvėpiame į save mums reikalingas medžiagas ir elementus, bet jei tuoj pat iškvėpiame, plaučiai nespėja jų „suvirškinti“ ir gerai įsisavinti. Organizmas jaučiasi nuolat „neprivalgęs“, štai dėl to tiek daug suirzusių, pavargusių ir išsiblaškiusių žmonių. Jie tiesiog „alkani“. Jie „alkani“ to gėrio, kurį galima gauti su oru. Kvėpavimo procese taip pat labai svarbi diafragma. Tai organas, kuris turi išlikti lankstus. Kartais dėl blogos diafragmos padėties arba ją užspaudus gali atsirasti virškinimo ligos arba plaučių problemos.
Gilus kvėpavimas ar atliekami kvėpavimo pratimai padeda atsistatyti ir mus pamaitina.
Štai vienas nesudėtingas kvėpavimo pratimas
- Užspaudę kairiąją šnervę, giliai įkvėpiate orą pro dešinę, skaičiuodami iki keturių.
- Tada užspaudę abi šnerves sulaikote kvėpavimą skaičiuodami iki šešiolikos.
- Dabar atleidę kairiąją šnervę, o dešinę laikydami užspaustą, iškvėpiate skaičiuodami iki aštuonių.
Tą patį pratimą atliekate pradėdami kita šnerve.
- Užspaudę dešiniąją šnervę, giliai įkvėpiate orą pro kairiąją, skaičiuodami iki keturių.
- Tada užspaudę abi šnerves sulaikote kvėpavimą skaičiuodami iki šešiolikos.
- Dabar atleidę dešiniąją šnervę, o kairiąją laikydami užspaustą, iškvėpiate skaičiuodami iki aštuonių.
Šį pratimą atlikite šešis kartus kiekviena šnerve.
Šį nesudėtingą pratimą geriausia atlikti ryte ir būtinai tuščiu skrandžiu arba nuo paskutinio valgio praėjus ne mažiau kaip keturioms, penkioms valandoms. Pilnu skrandžiu atliekami pratimai neveiksmingi, nes plaučiai yra apsunkinti, be to gali net pakenkti. Stebėkite, kad jūsų nugara būtų tiesi. Žmogaus, einančio savęs atradimo ir tobulėjimo keliu, kvėpavimo pratimai jo veikloje atlieka labai svarbų vaidmenį, jie suteikia daugiau energijos, nuskaidrina protą, gerina sveikatą. Todėl labai svarbu organizuoti savo užimtumą taip, kad kvėpavimo pratimus galėtumėte atlikti tinkamiausiu laiku, tai yra ryte.
Jeigu kvėpuojate abejomis šnervėmis iš karto, niekada neįkvėpinėkite staiga ir šiurkščiai, darykite tai pamažu, o iškvėpti galite ir vienu sutelktu oro gūsiu. Kvėpuodami visada sutelkite dėmesį į jumyse cirkuliuojantį orą. Galvokite apie tai, kaip jis atneša į jūsų organizmą jums reikalingus elementus, pamaitina jūsų kūną. Dalis žmonių skundžiasi, kad jau ilgai atlikinėja kvėpavimo pratimus, tačiau jie nepadeda. Taip yra todėl, kad jie atlieka juos netaisyklingai. Greičiausiai protas klajoja, svajoja, galvoja, ką eis valgyti ar pan. Taip rezultato nepasieksite.
Atliekant kvėpavimo pratimus būtina visus dienos rūpesčius ir mintis atmesti susikoncentruojant vien į kvėpavimą ir tai daryti iš visų jėgų. Dažniausiai ne atliekamo veiksmo kiekyje ar dažnume, o kokybėje slypi tikrasis rezultatas. Todėl ką bedarytumėte gyvenime, ar tai būtų kvėpavimo pratimai ar maisto ruoša, darykite tai su visu savo dėmesiu, kiek tik galite sutelkti, stengdamiesi atlikti viską kuo puikiausiai. Kai dirbate, dirbkite, kai ilsitės – ilsėkitės.
Idomu paminėti, jog indų jogai pastebėjo, kad įkvėpiant orą, mes taip pat įkvėpiame ir dar subtilesnę substanciją, kurią jie pavadino prana. Kinai ją vadina energija či. Tai yra gyvybinė energija. Kuo daugiau žmogus jos turi, tuo geresnė jo sveikata, jis rečiau serga, greičiau atsistato po ligos, turi daugiau energijos, jo atmintis geresnė. Ar mes jos turime daugiau ar mažiau galime pajausti iš savo būsenos. Jei esame irzlūs, neramūs, greit supykstame, nuolat jaučiamės pavargę – tai gali būti vienas iš požymių, kad mums trūksta gyvybinės energijos. Kitas požymis – tai balti lankeliai ant nagų pagrindo, kuo jie didesni tuo daugiau turime gyvybinės energijos. Ir jie gali „užaugti“, jei pakeitus gyvenimo būdą, gyvybinės energijos padaugėtų.
Gyvenimas, kaip ir kvėpavimas – tai nuolatinis kažko priėmimas ir kažko atidavimas, be šių mainų nebūtų gyvybės. Kai kažkas nustoja veikti – miršta. Priimkime ir duokime su dėkingumu ir meile.
